|
|
|
|
Ar gali būte sode naudingos
piktžolės? Danguolė Liagienė, dendrologė-biologė Paprastai, išvydę piktžoles savo sode, stengiamės jas kuo greičiau pašalinti. Tačiau ne visuomet verta skubėti - pastabus sodininkas, įvertinęs piktžolių įvairovę, apie sodą gali gauti nemažai naudingos informacijos. Jei sode paplitusios vaistinė ramunė (Matricaria recutita L.),
juodoji kiauliauogė (Solanum nigrum L.) ar baltoji balanda (Chenopodium
album L.) – reiškia, dirvožemyje trūksta azoto. Gailioji dilgėlė
(Urtica urens L.) mėgsta perpuvusį mėšlą, o jei dar dirvožemyje
gausu fosforo ir drėgna, tai jos sąžalynus sunku išnaikinti net
pasitelkus herbicidą Roundap‘ą. Sąžalynais suvešėję bevainikė
ramunė (Matricaria matricarioides (Less.) Porter), dirvinis
garstukas (Sinapis avensis L.), dirvinis vijoklis (Convolvulus
arvensis L.), paprastasis varputis (Elytrigia repens (L.)
Nevski) leidžia įtarti, kad dirvožemis nepralaidus, jam trūksta
purumo. Varnalėša (Arctium L.) mėgsta apleistus kampelius ir
puikiai auga derlingame dirvožemyje. Dirvinis asiuklis (Equisetum
arvense L.), rūgštynė (Rumex L.) parodo, kad dirvožemis
yra rūgštus, tad toje
vietoje sodinti ir tręšti šarminę bei neutralią dirvą mėgstančius
augalus yra beprasmiška. Kietis (Artemisia L.), atvirkščiai,
tarpsta tik šarminiame dirvožemyje, o kuomet
šis drėgnas ir
blogai drenuotas - veši dirvinis vijoklis, asiukliai, šliaužiantysis
vėdrynas (Ranunculus repens L.). Jeigu
sode gausu vasarą žydinčių piktžolių, reiškia dirvoje sumažėjo
mitybinių medžiagų. Pasikeitusi piktžolių rūšinė sudėtis (atsirado
naujos piktžolių rūšys, anksčiau augusios išnyko) rodo, kad
pakito dirvožemio struktūra, mitybinių medžiagų kiekiai. Piktžolės į mūsų sodus atkeliauja pirmiausia iš laisvų, neapželdintų teritorijų. Šalia kelių, tvorų, pomedžiuose - visur, kur tik yra neravimas dirvožemio lopinėlis, greitai įsitvirtina ruderaliniai augalai. Todėl labai svarbu prižiūrėti ne tik sodo aplinką, bet ir teritoriją už sodo ribų. Augalų tręšimas humusu, kompostu bei kitomis organinėmis trąšomis taip pat skatina piktžolių veismąsi. Todėl, prieš naudojant organines trąšas, reikia jas apdoroti aukštoje temperatūroje - taip sunaikinamos jose esančios piktžolių sėklos. Tam pakanka komposto krūvas, dėžes ir kitas organinių trąšų talpyklas uždengti juoda plėvele, po kuria organinės medžiagos gerai įkaista. Nors piktžolės ir atskleidžia nemažai informacijos apie sodo dirvožemio struktūrą, mitybinių medžiagų kiekį, rūgštingumą, visgi ilgai jų draugija džiaugtis nederėtų. Visų pirma. sodas, kuriame vyrauja piktžolės, atrodo netvarkingai. Be to, piktžolės iš sodo augalų atima vandenį, mitybines medžiagas, saulės šviesą. Piktžolių ravėjimas – nenutrūkstamas procesas, tačiau, teisingai pasirinkus jų naikinimo būdą, galima gerokai sumažinti piktžolių kiekį. Pirmiausia reikia, išsiaiškinus piktžolių biologiją ir poreikius, sudaryti joms kuo nepalankesnes sąlygas augti: rūgštų dirvožemį šarminti, sunkų - palengvinti, įterpiant smėlio, užmirkusį-nudrenuoti. Svarbu nelesiti piktžolėms išplisti, nes, laiku nenuravėjus, jos greitai pasklis ir nustelbs kitus augalus. Kad taip nenutiktų, piktžoles patartina ravėti kai jos yra ,,balto siūlelio”stadijoje. Tuo metu užteks dirvožemį išpurenti iki 5 cm gylio. Piktžolių augimą taip pat puikiai stabdo augalų pomedžių mulčiavimas. Jei vis dėl to nesiseka piktžolių išravėti (ypač tų, kurių šaknys giliai: garšvos, šalpusnio (Tussilago L.)), jų naikinimui galima panaudoti herbicidus, prieš tai įsitikinus, kad šis būdas nepakenks kitiems augalams. Tačiau išravėtų piktžolių nereikia skubėti išmesti – jos gali pasitarnauti kaip vaistai dekoratyviems augalams. Tokie augaliniai preparatai buvo pirmieji, kuriuos žmonės naudojo augalų apsaugai. Juos ruošdavo iš ką tik surinktų žolinių augalų, pasižyminčių insekticidinėmis, fungicidinėmis savybėmis. Norint pasigaminti tokį preparatą, augalus reikia rinkti giedrą, saulėtą dieną, o džiovinti pavėsyje, po uždanga. Kuo greičiau ir geriau augalai išdžiūsta, tuo daugiau toksinių medžiagų juose išsilaiko. Reikia prisiminti, kad augaliniai bei iš kitų organinių medžiagų pagaminti preparatai skiriasi nuo cheminių - jie būna toksiški tik dieną po panaudojimo, vėliau, veikiant drėgmei, saulei jie suyra iki nekenksmingų darinių. Biologiniai
preparatai - tai įvairūs
nuovirai, antpilai, ištraukos, milteliai, pagaminti iš natūralių
medžiagų ir augalų. Jie efektyviai naikina žalingus vabzdžius,
erkutes, amarus, grybus. Vertingi yra insekticidiniai augalai,
kuriuose esantys natūralūs įvairių medžiagų junginiai naikina žalingus
vabzdžius. Daugelį kenkėjų naikina pelyno vandeninė ištrauka.
Jos paruošimui reikia: 10 l vandens, 2-3 kg karčiojo
pelyno, 1-2
stiklinių pelenų ir 50
g ūkinio muilo. Visą šį
mišinį maždaug 5
min virti, po to porą valandų palaikyti, kad pritrauktų. Šiuo skiediniu
augalus galima purkšti keleta kartų. Erkutes, amarus gerai naikina
tabako antpilas su ūkiniu muilu, taip pat svogūnų lukštų ištrauka:
200 g sausų svogūnų lukštų užpilami 10 l šilto vandens ir
laikomi 5 dienas. Prieš purškiant, skystis perkošiamas. Amarai bei
erkutės nemėgsta ir bulvienojų ištraukos: 1,2 kg žalių buvienojų
užpilami vandeniu (10 l), pridedama 40 g ūkinio muilo ir palaikoma
3-4 val. Kiekvienam
sodininkui rekomenduojama turėti pasigaminus citrusinių vaisių užpilo,
kuris naikina daugelį žalingų vabzdžių. Jis ruošiamas taip:
apelsinų, mandarinų, greipfrutų žievelės (1 kg) sumalamos mėsmale
ir užpilamos šiltu vandeniu (3 l). Mišinys stikliniame, sandariai uždarytame
inde 5 paras laikomas tamsoje. Po to, gerai išmaišius, nukošiamas.
Gautą užpilą reikia išpilstyti į buteliukus ir užpilti parafino,
kad neišgaruotų eteriniai aliejai. Buteliukai saugomi vėsioje
tamsioje vietoje. Purškimui 10 g užpilo skiedžiama litru vandens ir
pridedama 10 g ūkinio muilo (lipnumui pagerinti). Purškimai
kartojami kas dešimt dienų.
Žalingus
vabzdžius naikina: česnako skiltelių, svogūno lukštų ir tabako
nuoviras, karpažolės nuoviras, debesylo (šaknų) ištrauka, varnalėšos
lapų užpilas, dilgėlių ištrauka, bitkrėslių nuoviras,
paprastojo tabako nuoviras ir ištrauka, tabako dulkės ir dūmai, karčiosios
paprikos vaisių nuoviras ir kt. Tai
tik keletas pavyzdžių, kaip patiems pasigaminti biologinius
preparatus. Manau, kad kiekvienas ilgiau savo sodą prižiūrintis
sodininkas, jeigu jam rūpi gamta,
yra atradęs savo biologinį preparatą, tinkantį sodo
augalams. Tik atsisakius cheminių priemonių, sode atsistato biologinė pusiausvyra, be to, nuo užtęrštumo apsaugomi ežerai, upės, gruntiniai vandenys. Straipsnis
parengtas naudojantis literatūros šaltiniais: 1. JANKEVIČIENĖ
R. et al.
Botanikos vardų žodynas. Vilnius. 1998. |
|
|
![[Under Construction]](../images/undercon.gif){kind=small}